Pradžių pradžia arba kaip aš sugalvojau groti kanklėmis

Aš augau tarp miškų ir pievų, na gal labiau tarp pušyno ir ganyklų. Kiekvieną vasaros naktį klausiausi varlių orkestro. Rudenį einant į mokyklą į ausis dainuodavo šaltas vėjas, bet kanklių iki kokių 6-7 metų nebuvau girdėjus. Bet vieną vakarą svečiavomės pas tėvų draugus ir jų vyriausioji dukra Aida mums pagrojo koncertinėmis kanklėmis. Manau jei ne tas vakaras dabar nebūčiau kanklininkė ir aš. Na, bet poto vakaro gyvenimas tekėjo savo vaga toliau. Tik tiek, kad aš jau žinojau kas yra kanklės.

Kai buvau antrokė vieną rytą į klasę įžengė keli žmonės: pianino mokytojas Saulius, akordeono mokytoja Lina ir kanklininkė Renata. Jie mums vaikučiams pabiručiams siūlė stoti į muzikos mokyklą ir kvietė ateiti į salę kur vyks atranka. Kažkodėl užsimaniau, nors konkretaus instrumento kuom norėčiau groti nebuvau sugalvojus. Tieisog kažkas sukirbėjo viduje išgirdus tokį pasiūlymą. 

Atranka buvo labai paprasta. Paprašė padainuoti „Du gaidelius“ , o vėliau atkartoti suplotą ritmą. Po šių užduotėlių manęs ir paklausė kuom norėčiau pradėt mokytis grot. Kiek pamenu pasakiau, kad nežinau tada kiekvienas mokytojas pasiūlė savo instrumentą. Pianiną iškart atmečiau, nes nesitikėjau, kad man jį pirks, akordeonas kažkodėl netraukė, o kai pasiūlė kankles prisiminiau ir kaip Aida grojo (nes salėj tai jų nieks neparodė, vaikai kurie nebuvo jų matę turbūt sunkai ir įsivaizdavo medinį,styginį instrumentą) ir tikriausiai labai patiko maloni mokytoja Renata, tad atsakiau „Grosiu kanklėm“.

Tad tokia tą pradžių pradžia. O muzikavimo kelias buvo ir yra labai įdomus su nuosmukiais bei pakilimais, bet apie tai kituose straipsniuose.